Olivija Kiteridž jau seniai išėjo į pensiją. Palaidojo vyrą, o sūnų mato retai. Dažniau sutinka buvusius mokinius ar kitus Krosbio gyventojus. Nepaliauja vertinti to, ką mato ir jaučia. Vis dar bando perprasti skausmingą gyvenimo painiavą. Kartais pyksta, kartais liūdi, o kartais tiesiog bijo numirti.

Noromis ar nenoromis įsipainiodama į sutiktų žmonių likimus, Olivija Kiteridž kaskart įsitikina, kad paprastų gyvenimo tiesų nėra. „Olivija, ir vėl“ – skausmingai atviras pasakojimas apie žmogaus egzistenciją ir jos pabaigą. Be dirbtino optimizmo, be saldaus senatvės romantizavimo. „Na, toks jau gyvenimas, – pasakytų Olivija. – Nieko čia nepadarysi.“