Autorę visada traukė tai, kas netelpa į realaus suvokimo rėmus. Ir šioje knygoje minimas „kitas pasaulis“, „sapniška vietovė“, „atmainyta tikrovė“, pirmykštės civilizacijos. Antgamtinės būtybės, požemių pasaulio atstovai – velniažmogiai, harpijos, žmogiapaukščiai, dvergai – įsiveržia į tikrovę su demoniška jėga. Jie įplieskia nelaimes, mirtis, siaubą, o šėlstančių stichijų – vėjų, vandenų fone, hipnotizuojančiose akyse šviečia deimantinė mėlynoji šviesa – kitos, pirmapradės būties simbolis.